Aidas ir gylio psichoakustika

Ką reverbas iš tikrųjų perteikia

Kiekviena akustinė erdvė sukuria tą pačią pagrindinę struktūrą: tiesioginį garsą, ankstyvųjų atspindžių grupę, atsklindančią per pirmąsias keliasdešimt milisekundžių, ir tankesnę, labiau išsklaidytą vėlyvąją reverberacijos uodegą. Klausos sistema, spręsdama, kaip toli yra šaltinis ir kokia didelė atrodo jį supanti erdvė, remiasi šių dalių pusiausvyra, o ne kuria nors viena iš jų. Padidinę reverbo siuntimo lygį vokalui, jūs nepridedate „aplinkos" apskritai — jūs tiesiogiai keičiate tiesioginio ir reverberuoto garso santykį, kurį klausos sistema naudoja atstumui įvertinti.

Ši išvada nėra pasyvi. Tyrimai apie suvokiamą kompensaciją už reverberacijos poveikį izoliuotiems testiniams žodžiams rodo, kad klausytojai aktyviai prisitaiko prie kambario savybių vertindami tai, ką girdi, o ne traktuoja reverberacijos nuspalvinimą kaip fiksuotą iškraipymą ^[10]. Praktiškai būtent todėl reverbo uodega, izoliuotai skambanti perdėtai, dažnai suvokiama kaip išnykstanti, kai atsiranda kiti elementai — klausos sistema kompensuoja erdvę, o ne tiesiog ją girdi.

Tikri kambariai prieš algoritmus, ir kodėl skirtumas mažesnis, nei atrodo

Prodiuseriai ginčijasi dėl konvoliucijos ir algoritminio reverbo taip, lyg suvokiamas skirtumas tarp tikros ir dirbtinės reverberacijos būtų savaime suprantamas. Tai buvo patikrinta tiesiogiai. Tyrimas, lyginęs suvokiamą dirbtinių reverberacijos algoritmų ir tikros reverberacijos panašumą, nustatė, kad juos galima priartinti tiek, jog skirtumas nebėra tai, kas svarbu priimant mikso sprendimą ^[5][7]. Atskirai, darbas, vertinęs tikrą įrašytą kambario garsą palyginti su dirbtine aplinka imersinių garso sistemų galiniuose kanaluose, nagrinėjo tą patį klausimą erdvinio garso kontekste, ir atsakymas buvo panašiai sąlyginis — dirbtinė reverberacija nėra prastesnis pakaitalas visais atžvilgiais, tai tiesiog kitokių kompromisų rinkinys ^[8].

Praktinė išvada ta, kad „autentiškumo" siekimas reverbo algoritme dažniausiai sprendžia ne tą problemą. Įrodyta, kad klausytojai pastebi ribinį elgesį — ar reverberacijos uodega apskritai girdima neidealiame, neišsklaidytame lauke — tai buvo išmatuota tiesiogiai ^[9], taip pat, kaip ta uodega paskirstoma tarp abiejų ausų, kas keičia suvokiamą plotį ir padėtį ^[10]. Tai yra mikso sprendimai. Konvoliucija prieš algoritminį reverbą – tai daugiausia darbo eigos sprendimas.

Vienas turtas: ką iš tikrųjų valdo kiekvienas reverbo parametras

Reverbo įskiepio rankenėles skaityti pagal šią lentelę naudingiau, nei skaityti jo išankstinių nustatymų pavadinimus. „Hall" ir „Plate" apibūdina slopimo pobūdį; jie nieko nepasako apie pradelsimą ar binaurinį pasiskirstymą, o būtent ten vyksta didžioji dalis suvokimo darbo mikse.

Reverbas kaip klausos AR problema, o ne dekoracija

Naujausi tyrimai apie vėlyvosios reverberacijos ir reverberacijos laiko keitimą klausos papildytoje realybėje dviejuose skirtinguose kambariuose yra naudingas perkonstravimas gamybai, nors jie kilę iš visiškai kitokios srities ^[1]. Pagrindinis klausimas — kaip klausos sistema atnaujina savo sprendimą apie erdvę, kai vėlyvasis reverberacijos laukas keičiamas nepriklausomai nuo visko kito — yra būtent tas klausimas, į kurį prodiuseris atsako kaskart automatizuodamas reverbo siuntimą. Reverbo kūrimas yra valdoma klausos AR problema: jūs projektuojate fiktyvų kambarį ir prašote klausytojų juo patikėti naudodami tik tuos požymius, kuriuos, kaip žinoma, klausos sistema vertina.

Matavimo darbai, susiję su reverberacijos laiko vertinimu, įskaitant dviejų etapų algoritmus, skirtus slopimo trukmei išgauti iš įrašytų signalų, čia svarbūs dėl mažiau įspūdingos priežasties: jais grindžiamas „kambario derinimo" įskiepių veikimas ir tai, kodėl jie skirtingai sėkmingai veikia su skirtinga šaltinio medžiaga ^[3][4].

Praktinis metodas

Reverbo sprendimus priimkite šia tvarka, nes ji atitinka tvarką, kuria klausos sistema naudoja požymius:

1. Pirmiausia nustatykite tiesioginio ir reverberuoto garso santykį naudodami sauso ir šlapio signalo balansą. Vien tai jau nustato suvokiamą atstumą.
2. Antra, nustatykite pradelsimą, kad pereinamųjų procesų kupinas šaltinis (vokalas, būgnelis) liktų suprantamas, kol dar neatsklinda erdvė.
3. Trečia, nustatykite slopimo trukmę — erdvės dydžiui ir pobūdžiui, kai atstumas jau nustatytas teisingai.
4. Paskutinis nustatykite binaurinį pasiskirstymą — pločiui; tai smulkiausias derinimas, kurį lengviausia prarasti, jei ankstesni trys žingsniai atlikti neteisingai.

Tai daryti atvirkštine tvarka — pasirinkti išankstinį nustatymą pagal jo slopimo pobūdį, o tada kovoti su miksu, siekiant teisingo atstumo — yra dažna klaidos forma, ir tai labiau sekos, o ne skonio klaida.

Dažni klausimai

Susijusi literatūra

• Klausos maskavimas: kodėl jūsų miksas skamba purvinai
• Ką iš tikrųjų daro sintezė